Diana: Tiems, kurie nepasiduoda, bėgimas atskleidžia savo maloniąją pusę

Tiems, kurie siekia rezultatų, ir tiems, kurie save dar gali vadinti bėgimo naujokais. Šį kartą mūsų herojė – Diana Gedeikytė-Jakutienė, „General Financing“ rinkodaros departamento vadovė.

Nors mėgstu aktyvų gyvenimo būdą, dėl ne kokių iš mokyklos laikų likusių su bėgimu susijusių prisiminimų, mintis pasirinkti bėgimą kaip sporto šaką, kuria norėtųsi užsiimti siekiant išlaikyti gerą sportinę formą, ilgus metus nežibėjo net tolimiausiose smegenų užkaboriuose.

Kol vieną dieną, paveikta aktyviai bėgiojančių bendradarbių ir kolegų kalbų apie tai, kaip iš tikrųjų yra smagu ir naudinga bėgioti, nusprendžiau pabandyti. Nusipirkau naujus sportinius batelius ir išbėgau.

Išbėgau ir pasileidau, kiek kojos pajėgė nešti. Nešė kojos, tik spėkite, ar toli nunešė? Po pusės kilometro pradėjau jaustis labai nekaip –  atrodė, kad plaučiai tuoj sprogs, širdis iššoks iš krūtinės ir išlėks į stratosferą, papildomas deguonies tiekimas būtų tikrai pravertęs. Po tokios „malonios“ patirties nusprendžiau, kad bėgimas – tikrai ne man, galiu kultivuoti kokią tik norite sporto šaką, o bet tačiau – tik ne bėgimą.

„Niekada nebėgiosiu, niekada,“ – kaip mantrą kartojau tuos žodžius po pirmo pasibėgiojimo, bandydama manęs neklausančiomis kojomis parsigauti namo.

Tačiau kaip sakoma „Niekada nesakyk niekada“. Dar kartą išbandyti bėgimą pasiryžau beveik po metų, kai įmonėje prasidėjo bėgimo treniruotės su profesionaliu treneriu. Iki paskutinės minutės dvejojau, kol galiausiai vedama nežinia iš kur atsiradusio užsispyrimo, mečiau sau iššūkį – prisijaukinti bėgimą. Užsinorėjau  įsitikinti, ar tikrai įmanoma pasiekti tokį lygį, kad galėtum bėgioti ir jausti malonumą (nes girdėjau kalbant, kad galima). Be to, pagalvojau, su bendradarbių kompanija treniruotis turėtų būti daug lengviau ir smagiau.

Tiesą pasakius, pirmąjį treniruočių mėnesį man atrodė, kad nieko man nepavyks, nes bėgioti buvo netgi labai sunku. Eidama į treniruotę, kiekvieną kartą pažadėdavau sau, kad nesiderėsiu su treneriu dėl mažesnio paskirto nubėgti atstumo ar treniruotės intensyvumo. Spėkit, ar tesėdavau pažadą? Tikrai, kad ne. Oi kaip derėdavausi, iki nukritimo derėdavausi. Visgi trenerio kantrybė (ačiū jam už tai)  ir nuolatinės treniruotės leido man keistis ir netrukus, kilometras po kilometro, aš bėgimą prisijaukinau. Prabėgus keliems treniruočių mėnesiams (stengdavausi bėgioti tris kartus per savaitę) įveikiau ir pirmuosius savo 10 km. Ir tai nebuvo sunku, tiesiog ėmiau – ir nubėgau. Man, dar visai neseniai iki kaulų smegenų nemėgusiai bėgimo, tai buvo kažkas nerealaus. Supratau, kad labai norint, praktiškai viskas yra įmanoma ir kad iš tikrųjų žmogaus kūnas yra pajėgus padaryti ir ištverti daug.

Taigi nuolatos bėgioju dar tik 7 mėnesius. Kai manęs klausia, ar aš sportuoju, sakau, kad taip. Kai klausia, ką sportuoju, sakau – bėgioju ir bėgioju dėl to, jog man tai patinka. Patinka pats bėgimo procesas ir tai, kaip gerai po to jaučiuosi, tai, kaip veikiamas bėgimo į teigiamą pusę keičiasi kūnas.

Dalyvavimo bėgimo renginiuose patirtis mano dar kol kas nedidelė, keliuose esu bėgusi pati, kelis esu stebėjusi. Smagu, kad bėgimo šventės darosi vis populiaresnės ir surenka vis daugiau dalyvių. Norėtųsi, kad tokio tipo renginiuose Lietuvoje jaustųsi kuo mažiau konkurencijos tarp dalyvių, ir būtų kuo daugiau šventiškos nuotaikos, kad jaustųsi organizatorių siekis parodyti žmonėms, jog bėgioti gali kiekvienas ir kad aktyviai gyventi bei rūpintis sveiku gyvenimo būdų tikrai verta.

Svarstantiems, ar pradėti bėgioti, sakau – pradėkite. Po truputį, nepersitempdami. Bėgimas reikalauja kantrybės ir ištvermės, tačiau labai norint, visko tikrai atsiranda. Tiems, kurie nepasiduoda, vėliau bėgimas atskleidžia savo maloniąją pusę.